VILKAVISKIS
A small town in Southern Lithuania
Where the Jewish Community is no more
A small town in Southern Lithuania
Where the Jewish Community is no more
Trejetas iš Rešiotų lagerio
Vilkaviškio geležinkelio stotyje birželio 14 d. renkasi tremtiniai, prisimindami savo skausmo ir netekties metus, pagerbdami žuvusius ar priglaustus mirties patale Vorkutoje, prie Angaros, Norilske, Bijske, Magadane. Vilkaviškio krašto tremtinių kančių kelio pradžia - Vilkaviškio geležinkelio stotis. Iš Vilkaviškio krašto muziejuje saugomų prisiminimų parinkau tris pasakotojus, su kuriais teko artimai bendrauti. Iš jų lūpų ir užrašytos šios istorijos.
Vilkaviškio geležinkelio stotyje birželio 14 d. renkasi tremtiniai, prisimindami savo skausmo ir netekties metus, pagerbdami žuvusius ar priglaustus mirties patale Vorkutoje, prie Angaros, Norilske, Bijske, Magadane. Vilkaviškio krašto tremtinių kančių kelio pradžia - Vilkaviškio geležinkelio stotis. Iš Vilkaviškio krašto muziejuje saugomų prisiminimų parinkau tris pasakotojus, su kuriais teko artimai bendrauti. Iš jų lūpų ir užrašytos šios istorijos.
Kazys Zilinskas pries Sibiro tremtj
Kazys Zilinskas Kudirkos kleteles kuregas
S. Pustopedskis pasakoja prisiminimus apie tremtj - Izraelis 2009
Stasys iš Plokščių
Mokytojas, dr. V. Kudirkos klėtelės-muziejaus įkūrėjas ir jos globėjas, tą 1941 m. birželio 14-ąją į Vilkaviškį buvo atgabentas iš Plokščių, garsios istorinės Šakių krašto vietovės, kur jaunasis mokytojas būrė patriotinį jaunimą, organizavo paminklo statybą Lietuvos laisvės kovotojams, savanoriams atminti.
1980 m. į Gižus, Sibiro lagerių tremtiniui Kaziui Žilinskui atėjo laiškas, birželio 14 d,. išvakarėse. Buvęs garsaus Rešiotų lagerių kalinys Stasys Ankevičius likimo broliui rašė: ,,Likimo broli! Prisiminkime šią dieną birželio 14-ąją mūsų Gedulo ir Vilties dieną“. Apie tokį šios dienos įvardijimą dar niekas nekalbėjo. Ir man šis laiškas buvo parodytas su prašymu, niekam apie jį neprasitarti. Tad drįstu teigti, kad termino Gedulo ir Vilties diena autorius yra dr. V. Kudirkos klėtelė-muziejaus kūrėjas mokytojas, tremtinys Stasys Ankevičius.
Stasys Ankevičius atsiminimų knygelėje ,,Už Uralo, žemės galo“, rašys: ,,Mus 4 šeimas susodino į sunkvežimį, sumetė konfiskuotus daiktus ir išvežė į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Ten jau laukė paruoštas ešelonas. Saugumiečiai įrėmė pistoletus į krūtines ir susodino. Vagone buvo 42 vilkaviškiečiai. Ešelonas stovėjo iki birželio 17 d. Kai tą dieną pajudėjo ešelonas į Rytus, sukliko žmonių minia, išleisdama lėtai mirčiai savuosius.
Į Rešiotų lagerius, prisimena S. Ankevičius kartu su juo buvo atvežti prezidentas A. Stulginskis, ministrai K. Šakenis, S. Šilingis, J. Tonkūnas. Daugelio kalinių kauleliai paliko už arklidžių pušyne. Pasak S. Ankevičiaus ,,Stalinas savo dalgiu kirto visus: suaugusius, senus, moteris ir vaikus. Hitlerio rudieji pyškino žmones čia pat pušynuose, todėl jų kapus galima rasti ir pagerbti, o Stalino aukų niekas neras. Hitlerio budelių, kurių dalis dar slapstosi, ieško rastus atiduoda teismui, o Stalino budelių niekas neieško.“
Kazimieras iš Gižų
Rūdos kaime draugiškoje kaimynystėje gyveno du draugai, Kazimieras ir Antanas. Pirmasis buvo šaulys, jaunalietuvis, antrasis - Maskvos simpatikas. Susitikę kaimo galulaukėje draugiškai pasikalbėdavo. Abu žinojo vienas kito paslaptis, tad sutarė, jeigu kuriam grės pavojus, įspės, pagelbės.
Kazys Žilinskas vėliau pasakos: ,,Buvo ankstyvas birželio 14-osios rytas. Su jauna žmonele ir metukų sūneliu miegojome klėtelėje. Tik staiga išvystu, kaip pro klėties langelį prašmėkščioja kareiviški štikai. Išgirstu beldimą į duris ir kaimyno Antano S. balsą. Tai jis ruselius pas mane atvedė.
Pabučiavau žmoną, vaikelį ir kaip stoviu buvau atgabentas į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Nors kaimynas mane ir išdavė, bet užtarė žmoną ir vaikelį. Gimtinėje liko dar du seni mano tėvai. Vėliau grįžęs iš Sibiro girdėjau, kad po savaitės prasidėjus karui, mane kaimynas vienas pirmųjų atskubėjo melstis į bažnyčią, nors buvo bedievis. Nuo susišaudymo ir lietuvių baltaraiščių keršto, sako jį ir kitus Gižų komunistėlius išgelbėjęs klebono užtarimus.
Ešelonas, į kurį mane įgrūdo, buvo ilgas. Stovėjome keletą dienų, gal iki birželio 17-os dienos. Iš tėviškės su lauknešėliu buvo atėjusi jaunutė žmona. Mačiau, ji blaškėsi kartu su kitomis moterimis po peroną, tiesė mums lauknešėlius.
Ešelonas dar stabtelėjo N. Vilnioje. Iš ten, prikabinus tris garvežius, prasidėjo kelionė į nežinią. Po keletos dienų sustojome miške, gal Baltarusijoje. Per vagonus nušurmuliavo kalbos ,,turbūt šaudys“. Nutarėme, jeigu šaudys, tai bėgsime miškan.
Tik vėliau supratome, sustabdė traukinį, nes prasidėjus karui, vokiečiai subombordavo geležinkelio stotį.
Po dviejų savaičių sugrūdo į Rešiotų lagerius.
Vėliau su jumoru K. Žilinskas pasakos: ,,Pjaunu su prezidentu A. Stulginskiu medžius ir garsiai nusijuokiu. Prezidentas klausia, ko aš toks linksmas. Kaip nesijuoksiu, juk aš kaimo bernas pjaunu medį su Lietuvos prezidentu. Ten buvo ir daugiau ministrų, berods švietimo ministras J.Tonkūnas ir daug kunigų. Susėsdavome miške pailsėti, virėme konservų dėžutėse žolelių arbatą ir gurkšnojome. Tautos vienybė, ministrai ir ūkininkaičiai prie vieno bendro kedro kelmo.
Daug 1941 m. kalinių mirė iš bado. Valgėme peržiemojusias bulves, rastas lauke, net šunieną. Kartą trise sugavome šunelį. Verdame be druskos, ir vos jis nabagėlis apvirė, suvalgėme, pusžalę mėsą. Kailį užkasėme, bet po keletos dienų atkarėme ir jį virėme. Sultinėlis buvo karališkas. Išvargęs 15 metų į gimtuosius Gižus grįžo suvargęs, bet su išlikusia meile Lietuvai. Per giminės suėjimus Kazimieras paimdavo burnelę ir visus pakviesdavo sugiedoti Lietuvos himną.
Po karo lageryje vargo su rusais buvusiais karo belaisviais iš Vokietijos lagerių. Buvo jų tarpe ir Tarybų Sąjungos didvyrių. Susidraugavo su karo belaisviais japonais, ukrainiečiais, laisvės kariais, banderininkais. Pastarieji buvo tvirti patriotai ir labai nemėgo rusų okupantų.
Rūdos kaime draugiškoje kaimynystėje gyveno du draugai, Kazimieras ir Antanas. Pirmasis buvo šaulys, jaunalietuvis, antrasis - Maskvos simpatikas. Susitikę kaimo galulaukėje draugiškai pasikalbėdavo. Abu žinojo vienas kito paslaptis, tad sutarė, jeigu kuriam grės pavojus, įspės, pagelbės.
Kazys Žilinskas vėliau pasakos: ,,Buvo ankstyvas birželio 14-osios rytas. Su jauna žmonele ir metukų sūneliu miegojome klėtelėje. Tik staiga išvystu, kaip pro klėties langelį prašmėkščioja kareiviški štikai. Išgirstu beldimą į duris ir kaimyno Antano S. balsą. Tai jis ruselius pas mane atvedė.
Pabučiavau žmoną, vaikelį ir kaip stoviu buvau atgabentas į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Nors kaimynas mane ir išdavė, bet užtarė žmoną ir vaikelį. Gimtinėje liko dar du seni mano tėvai. Vėliau grįžęs iš Sibiro girdėjau, kad po savaitės prasidėjus karui, mane kaimynas vienas pirmųjų atskubėjo melstis į bažnyčią, nors buvo bedievis. Nuo susišaudymo ir lietuvių baltaraiščių keršto, sako jį ir kitus Gižų komunistėlius išgelbėjęs klebono užtarimus.
Ešelonas, į kurį mane įgrūdo, buvo ilgas. Stovėjome keletą dienų, gal iki birželio 17-os dienos. Iš tėviškės su lauknešėliu buvo atėjusi jaunutė žmona. Mačiau, ji blaškėsi kartu su kitomis moterimis po peroną, tiesė mums lauknešėlius.
Ešelonas dar stabtelėjo N. Vilnioje. Iš ten, prikabinus tris garvežius, prasidėjo kelionė į nežinią. Po keletos dienų sustojome miške, gal Baltarusijoje. Per vagonus nušurmuliavo kalbos ,,turbūt šaudys“. Nutarėme, jeigu šaudys, tai bėgsime miškan.
Tik vėliau supratome, sustabdė traukinį, nes prasidėjus karui, vokiečiai subombordavo geležinkelio stotį.
Po dviejų savaičių sugrūdo į Rešiotų lagerius.
Vėliau su jumoru K. Žilinskas pasakos: ,,Pjaunu su prezidentu A. Stulginskiu medžius ir garsiai nusijuokiu. Prezidentas klausia, ko aš toks linksmas. Kaip nesijuoksiu, juk aš kaimo bernas pjaunu medį su Lietuvos prezidentu. Ten buvo ir daugiau ministrų, berods švietimo ministras J.Tonkūnas ir daug kunigų. Susėsdavome miške pailsėti, virėme konservų dėžutėse žolelių arbatą ir gurkšnojome. Tautos vienybė, ministrai ir ūkininkaičiai prie vieno bendro kedro kelmo.
Daug 1941 m. kalinių mirė iš bado. Valgėme peržiemojusias bulves, rastas lauke, net šunieną. Kartą trise sugavome šunelį. Verdame be druskos, ir vos jis nabagėlis apvirė, suvalgėme, pusžalę mėsą. Kailį užkasėme, bet po keletos dienų atkarėme ir jį virėme. Sultinėlis buvo karališkas. Išvargęs 15 metų į gimtuosius Gižus grįžo suvargęs, bet su išlikusia meile Lietuvai. Per giminės suėjimus Kazimieras paimdavo burnelę ir visus pakviesdavo sugiedoti Lietuvos himną.
Po karo lageryje vargo su rusais buvusiais karo belaisviais iš Vokietijos lagerių. Buvo jų tarpe ir Tarybų Sąjungos didvyrių. Susidraugavo su karo belaisviais japonais, ukrainiečiais, laisvės kariais, banderininkais. Pastarieji buvo tvirti patriotai ir labai nemėgo rusų okupantų.
Šmariju iš Vilkaviškio
Prieš keletą metų Izraelyje aplankiau Sibiro tremtinį Šmariju Pustopedskį. Žvalus 92 metų buvęs vilkaviškietis pasitiko su duona ir druska . Gražia švaria lietuviška kalba pasisveikinęs ištiesė Lietuvos Respublikos pasą.
•Žiūrėk, po 60 metų man grąžino Lietuvos pilietybę. Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis.
Iš jo nepaprastai įdomių prisiminimų įstrigo pasakojimas apie 1941 m. birželio 14 d. tremtį.
_ Į vagonus Vilkaviškio geležinkelio stotyje atvežė ir aštuonias Vilkaviškio žydų šeimas. Sėdėjau prie grotuoto lango kartu su buvusiu lakūnu Banioniu. Mus aplankyti įleido gerai pažįstamą gailestingąją seserį iš ligoninės vardu Onutė. Ji ėjo per vagoną, dalino maistą, vaistus ir tyliai pašnibždėjo: „Vyrai, laikykitės! Po savaitės čia jau bus vokiečiai“. Nustebome, Stalinas nežinojo apie karo ketinimus, o lietuvaitė medicinos seselė žinojo. Areštuojant ir vežant į stotį tremtinius ir kalinius, kartu su rusais, lietuviais dalyvavo ir Vilkaviškio žydai, komjaunuoliai. Iš jų ypač aktyvumu išsiskyrė mano tautietis Gurvičius. Deja, Dievas gyventi pasirinko mane, o Sibiran trėmęs Gurvičius atgulė nuo vokiečių kulkos prie Vilkaviškio kareivinių į bendrą holokausto aukų kapą..Kad mus į tremtį ir žydai vežė tai išvydęs mano kaimynas lakūnas Banionis, neiškentęs sušuko ,, aš tuos žydus šaudyčiau“. Po to pažvelgęs į mane, sutriko, ir atsiprašė. Kai po daugelio metų, grįžęs iš Sibiro Vilniuje sutikau šį likimo brolį iš tremtinių vagono, jis apsikabino ir ištarė: ,,Nepyk broli! Buvau labai piktas ant žydų saugumiečių. Kas žino, jeigu ne Sibiras, likęs Lietuvoje prieš Tavo brolius būčiau ginklą pakėlęs.“
Rešiotų lageryje sutikau daug Lietuvos inteligentų, žymių politikų. Mačiau, kaip buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis priėjęs prie šuns būdos iš jo indo graibstė maisto likučius. Savo lagerių laikų atsiminimuose buvęs prezidentas rašė“ “Naktį vis kliedžiu, viduriai paleisti, visą sekančią dieną tas pats. Jokio kito maisto, apart, su senais perpuvaisiais agurkais ir česnakais, sriubos ir juodos duonos. Toks maistas - tai peilis“.(A.Ž. citata)
Girdėjau įvairių nuomonių dėl prezidento A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos. Iš Marijampolės į Vokietiją besitraukiantys Lietuvos karininkai laužė kardus, nes negavo įsakymo ginti tėvynę. Tai, kad prezidentas A. Smetona pasitraukė, išgelbėjo jį iš paniekinimo, nes būtų iš bado, sunkaus darbo ir patyčių miręs kur nors lagerio patvoryje.
Pasak Šmariju Pustapedskio, didžiausias pasaulio žmogžudys yra Stalinas, o Hitleris tik nevykęs mokinukas.
Šmariju iš Vilkaviškio
Prieš keletą metų Izraelyje aplankiau Sibiro tremtinį Šmariju Pustopedskį. Žvalus 92 metų buvęs vilkaviškietis pasitiko su duona ir druska . Gražia švaria lietuviška kalba pasisveikinęs ištiesė Lietuvos Respublikos pasą.
•Žiūrėk, po 60 metų man grąžino Lietuvos pilietybę. Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis.
Iš jo nepaprastai įdomių prisiminimų įstrigo pasakojimas apie 1941 m. birželio 14 d. tremtį.
_ Į vagonus Vilkaviškio geležinkelio stotyje atvežė ir aštuonias Vilkaviškio žydų šeimas. Sėdėjau prie grotuoto lango kartu su buvusiu lakūnu Banioniu. Mus aplankyti įleido gerai pažįstamą gailestingąją seserį iš ligoninės vardu Onutė. Ji ėjo per vagoną, dalino maistą, vaistus ir tyliai pašnibždėjo: „Vyrai, laikykitės! Po savaitės čia jau bus vokiečiai“. Nustebome, Stalinas nežinojo apie karo ketinimus, o lietuvaitė medicinos seselė žinojo. Areštuojant ir vežant į stotį tremtinius ir kalinius, kartu su rusais, lietuviais dalyvavo ir Vilkaviškio žydai, komjaunuoliai. Iš jų ypač aktyvumu išsiskyrė mano tautietis Gurvičius. Deja, Dievas gyventi pasirinko mane, o Sibiran trėmęs Gurvičius atgulė nuo vokiečių kulkos prie Vilkaviškio kareivinių į bendrą holokausto aukų kapą..Kad mus į tremtį ir žydai vežė tai išvydęs mano kaimynas lakūnas Banionis, neiškentęs sušuko ,, aš tuos žydus šaudyčiau“. Po to pažvelgęs į mane, sutriko, ir atsiprašė. Kai po daugelio metų, grįžęs iš Sibiro Vilniuje sutikau šį likimo brolį iš tremtinių vagono, jis apsikabino ir ištarė: ,,Nepyk broli! Buvau labai piktas ant žydų saugumiečių. Kas žino, jeigu ne Sibiras, likęs Lietuvoje prieš Tavo brolius būčiau ginklą pakėlęs.“
Rešiotų lageryje sutikau daug Lietuvos inteligentų, žymių politikų. Mačiau, kaip buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis priėjęs prie šuns būdos iš jo indo graibstė maisto likučius. Savo lagerių laikų atsiminimuose buvęs prezidentas rašė“ “Naktį vis kliedžiu, viduriai paleisti, visą sekančią dieną tas pats. Jokio kito maisto, apart, su senais perpuvaisiais agurkais ir česnakais, sriubos ir juodos duonos. Toks maistas - tai peilis“.(A.Ž. citata)
Girdėjau įvairių nuomonių dėl prezidento A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos. Iš Marijampolės į Vokietiją besitraukiantys Lietuvos karininkai laužė kardus, nes negavo įsakymo ginti tėvynę. Tai, kad prezidentas A. Smetona pasitraukė, išgelbėjo jį iš paniekinimo, nes būtų iš bado, sunkaus darbo ir patyčių miręs kur nors lagerio patvoryje.
Pasak Šmariju Pustapedskio, didžiausias pasaulio žmogžudys yra Stalinas, o Hitleris tik nevykęs mokinukas.
Prieš keletą metų Izraelyje aplankiau Sibiro tremtinį Šmariju Pustopedskį. Žvalus 92 metų buvęs vilkaviškietis pasitiko su duona ir druska . Gražia švaria lietuviška kalba pasisveikinęs ištiesė Lietuvos Respublikos pasą.
•Žiūrėk, po 60 metų man grąžino Lietuvos pilietybę. Aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvos pilietis.
Iš jo nepaprastai įdomių prisiminimų įstrigo pasakojimas apie 1941 m. birželio 14 d. tremtį.
_ Į vagonus Vilkaviškio geležinkelio stotyje atvežė ir aštuonias Vilkaviškio žydų šeimas. Sėdėjau prie grotuoto lango kartu su buvusiu lakūnu Banioniu. Mus aplankyti įleido gerai pažįstamą gailestingąją seserį iš ligoninės vardu Onutė. Ji ėjo per vagoną, dalino maistą, vaistus ir tyliai pašnibždėjo: „Vyrai, laikykitės! Po savaitės čia jau bus vokiečiai“. Nustebome, Stalinas nežinojo apie karo ketinimus, o lietuvaitė medicinos seselė žinojo. Areštuojant ir vežant į stotį tremtinius ir kalinius, kartu su rusais, lietuviais dalyvavo ir Vilkaviškio žydai, komjaunuoliai. Iš jų ypač aktyvumu išsiskyrė mano tautietis Gurvičius. Deja, Dievas gyventi pasirinko mane, o Sibiran trėmęs Gurvičius atgulė nuo vokiečių kulkos prie Vilkaviškio kareivinių į bendrą holokausto aukų kapą..Kad mus į tremtį ir žydai vežė tai išvydęs mano kaimynas lakūnas Banionis, neiškentęs sušuko ,, aš tuos žydus šaudyčiau“. Po to pažvelgęs į mane, sutriko, ir atsiprašė. Kai po daugelio metų, grįžęs iš Sibiro Vilniuje sutikau šį likimo brolį iš tremtinių vagono, jis apsikabino ir ištarė: ,,Nepyk broli! Buvau labai piktas ant žydų saugumiečių. Kas žino, jeigu ne Sibiras, likęs Lietuvoje prieš Tavo brolius būčiau ginklą pakėlęs.“
Rešiotų lageryje sutikau daug Lietuvos inteligentų, žymių politikų. Mačiau, kaip buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis priėjęs prie šuns būdos iš jo indo graibstė maisto likučius. Savo lagerių laikų atsiminimuose buvęs prezidentas rašė“ “Naktį vis kliedžiu, viduriai paleisti, visą sekančią dieną tas pats. Jokio kito maisto, apart, su senais perpuvaisiais agurkais ir česnakais, sriubos ir juodos duonos. Toks maistas - tai peilis“.(A.Ž. citata)
Girdėjau įvairių nuomonių dėl prezidento A. Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos. Iš Marijampolės į Vokietiją besitraukiantys Lietuvos karininkai laužė kardus, nes negavo įsakymo ginti tėvynę. Tai, kad prezidentas A. Smetona pasitraukė, išgelbėjo jį iš paniekinimo, nes būtų iš bado, sunkaus darbo ir patyčių miręs kur nors lagerio patvoryje.
Pasak Šmariju Pustapedskio, didžiausias pasaulio žmogžudys yra Stalinas, o Hitleris tik nevykęs mokinukas.